Jurijus Smoriginas: tarp Šančių ir Paryžiaus

Žurnalistė Nijolė Adomonytė knygoje narstydama žinomo choreografo Jurijaus Smorigino gyvenimą atskleidžia, kad televizijos laidose pagarsėjęs aštrialiežuvis storžievis gyvenime, pasirodo, yra visiškai kitoks...

Nevengiantis daug ir sunkiai dirbti, beprotiškai kūrybingas, atkalus, užsispyręs, geraširdis, mylintis ir šmaikštaujantis – dėl viso to ryžas (kaip nebijo pats savęs pavadinti) berniokas iš Kauno darbininkų rajono nukeliavo iki pat Paryžiaus. Beje, neskubėkite Jurijaus glostyti – knygoje aštrių žodelių jis pažeria ne tik priešams, bet ir draugams...


„Kas nors gal pasakys, kad esu narcizas, žmogus, labai vertinantis save ir savo kūrybą, nes istorijos apie menininkus ar šiaip įdomius visuomenei žmones atsiranda tik tada, kai jie bėga dangaus laiptais į paskutinį savo spektaklio veiksmą.

Man patinka mano gyvenimas. Jis labai įdomus. Kaip pas dantistę: skaudėjo, skaudėjo, paskui nurimo. Dabar neatsidžiaugiu, kiek visko esu patyręs. Kuo sunkiau gyveni, tuo geriau. Pasikrauni. Sutvirtėji. Nesėkmės mus augina.

Dabar esu labai stiprus. Užsiauginau iltis. Televizijoje visi mato žmogų, kuris išsivadavo iš kompleksų, baimių, silpnybių. Nesigėdija netobulo veido, apgamų, mikčiojimo.

Aš kiekvienam galiu atsikirsti, bet nebandau. O kam? Nieko nenoriu įrodinėti, gerai žinau, ko esu vertas. Nesakau, kad aš išskirtinis. Bet nepamirštu, kiek kentėjau, ką perėjau, kad toks būčiau. Niekas kitas, tik aš žinau, kaip gyvenau tuos metus. Ir kaip, norėdamas nepalūžti, vis kartojau mamos žodžius: „Kitą mėnesį bus lengviau...“

Jurijus Smoriginas