Amo sūpuoklės

Jeigu kuris nors mūsiškių po patikrinimo, sukaupęs visą drąsą, kurį nors načalniką ar net patį lagerio komendantą Šištvanjonovą, būdavo, paklausia, kada būsim paleisti namo, tie trumpai atsakydavo: SKORO DOMOJ. Tai reiškė: Greit važiuosit.
Tasai rusiškas GREIT pavogė iš mūsų ilgiausią pasaulyje laiką.

ŽINAU, KAD SUGRĮŠI, – senelės ištarti žodžiai septyniolikmetį rumuną Leo, žvarbų 1945-ųjų sausio rytą išvežtą į priverčiamųjų darbų sovietų lagerį, palaikė visus penkerius ten praleistus metus. Utėlės, nušalusios galūnės ir į maistą mainomi anglies gabalai, cementas ir šlako blokeliai, statybvietės ir kolchozo laukai, blakėmis apėję narai barakuose, meilės guolius dengiančios paklodės, sargybinių šunys, 334 velioniai ir nuolatinis alkis – visa tai yra lagerio kalinių kasdienybė, pasauliui skaičiuojant taikos metus po Antrojo pasaulinio karo. Kaip neišprotėjus ištverti ir išsaugoti savastį, kad išėjęs į laisvę galėtum grįžti į gyvenimą?

Žadą gniaužianti ir meistriškai parašyta vaikino (iš)gyvenimo istorija alsuoja tikrove – autorė knygą rašė remdamasi iš jos gimtojo kaimo kilusio Oskaro Pastioro ir kitų žmonių skausminga patirtimi lageryje, kur širdis tėra kraujo pompa, vienas mostas lopeta lygus vienam gramui duonos, o alkis tampa nė per žingsnį nesitraukiančiu alkio angelu, palaikančiu trapų ryšį su gyvenimu.