Į sniegą it į minkštą vatą paniręs veidas, neįmanoma kvėpuoti. Apnėjos svaigulys. Vos prieš akimirką Lorencas slidinėjo su sužadėtine Johana. Regis, dar viena nerūpestinga akimirka, bet ji negrįžtamai nugrimzta praeitin – vien tolimas prisiminimas. Tada į ligoninę gabenantis sraigtasparnis, farmakologinė koma ir devynių valandų trukmės stuburo operacija. Žemiau krūtinės kūnas visiškai praranda jautrumą ir mobilumą. Nuo šiol Lorencas ir jo kūnas gyvens lyg atskirti. Dabar svarbiausia – rankos. Vėl galėti jas judinti, vėl groti gitara, nes muzika – visas Lorenco gyvenimas. Intensyviosios terapijos skyrius, ilgi reabilitacijos mėnesiai Ciuricho klinikoje, o tada būtinybė atsisveikinti su naujomis „motinos įsčiomis", įkalinusiomis ir drauge saugojusiomis gijimo laikotarpiu. Sugrįžti į pasaulį neįtikėtinai sunku: beveik viskas tapo nepasiekiama, žmonės – aukštaūgiai milžinai, metantys grėsmingą šešėlį.
Knygos autorius drąsiai ir atvirai pasakoja apie savo grįžimą į gyvenimą. Troškimą matyti, liesti, jausti. Vėl iki išnaktų vakaroti su bičiuliais, būti su mylima moterimi ir atsikariauti laisvę, kuri iš jo buvo atimta. Kiekvienas žingsnis – lyg lėtas kilimas į paviršių, vadavimasis iš gilios apnėjos bandant susigrąžinti tobulą ir nenutrūkstamą kvėpavimą.