"Norint suprasti Jono Basanavičiaus vaidmenį ir reikšmę modernios lietuvių tapsmui praėjusiame amžiuje, reikia pradėti nuo jo jubiliejų minėjimų viešosiose erdvėse. Pasirengimai ir tekstai fokusuoja ir reprezentuoja amžininkų ir to meto valdžios pozicijas ir įvaizdžio kaitos momentus. Per 1912, 1921 ir1926 metų jubiliejų minėjimus mėginama parodyti daktaro įvaizdžio formavimosi tarpsnį.
1923 m. lapkričio 23 d. švenčiant penktąsias Lietuvos kariuomenės įkūrimo metines, Karo muziejaus sodelyje iškilo daktaro biustas. Postamentui panaudotas akmuo, 600 metų ženklinęs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sieną, o biustui - šovinių tūtelės, likusios po kovų už Klaipėdos kraštą. Tai padaryta už visuomenės surinktas lėšas. Paminklą pašventino Maironis, buvo išrikiuota kariuomenė, prakalbas sakė aukščiausi šalies pareigūnai. Iškilmės baigėsi valiavimu: „Valio mūsų tautos žadintojas D-ras Jonas Basanavičius, valio Kariuomenė !" Tad Aušros kūrėjas paminklo sulaukė dar gyvas."
Antrojoje knygos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“ dalyje A. Grigaravičius stengėsi sudėti įžvalgas apie daktaro ėjimą „aušros link“, gyvenimą Prahoje, „Aušros“ žlugimą, rūpinimąsi lietuviškais reikalais gyvenant Varnoje, politiko karjerą, įkurtąją Lietuvių mokslo draugiją, Didįjį Vilniaus seimą, santykius su lenkais, „savistovios Lietuvos“ viziją, ir kitus svarbius tiek pačiam tautos patriarchui, tiek mūsų šaliai gyvenimo faktus.