Iš pradžių ši knyga turėjo vienintelį skaitytoją – Josifą Staliną. Paskui ji daugiau nei penkiems dešimtmečiams dingo rusų archyvuose. Sovietų diktatorius nepatikėjo, kad Adolfas Hitleris nusižudė, todėl visomis išgalėmis stengėsi sučiupti likusius gyvus nacių fiurerio aplinkos žmones ir pagal jų duotus parodymus atsekti tiesą.
Sovietų saugumui pavyko tai padaryti Berlyne paėmus į nelaisvę Otto Günsche’ę ir Heinzą Linge’ę. Nė vienas žmogus taip ilgai ir artimai nebendravo su nacių režimo vadovu, kaip šie du vyrai. Jie gerai pažinojo Hitlerį, žinojo jo dienotvarkę, valgymo įpročius, nuotaikas, ligos istoriją. Jie buvo fiurerio adjutantai, tarnavo jam kaip vyriausybės vadovui, girdėjo, ką jis kalbėdavo apie sutiktus žmones, generalitetą bei senus bendražygius. Šalia Hitlerio jie praleido paskutiniąsias dienas stebėdami, kaip šis iš savo bunkerio Berlyne vedė Vokietijos reichą katastrofos link. Günsche ir Linge pažino Hitlerį ir kaip vyriausiąjį vermachto vadą, matė jo pergales ir pralaimėjimus. Be to, Günsche dalyvaudavo svarbiuose posėdžiuose, kurių protokolai dėl karo suirutės neišliko.
1948–1949 m. radosi dviejų liudytojų atsiminimų knyga, kurią galima priskirti prie įspūdingiausių istorinių šaltinių apie Trečiąjį reichą. Medžiaga knygai buvo renkama praėjus labai mažai laiko nuo joje aprašomų įvykių, tad ji labai autentiška. Tikrumą patvirtina ir praėjusiais dešimtmečiais atlikti tyrimai. Günsche’s ir Linge’s prisiminimuose gausu nuostabą keliančių įžvalgų apie Hitlerio valdomos Vokietijos gyvenimo kasdienybę. Trečiojo reicho istorijos perrašyti nereikės, tačiau gausybė detalių, kurias skaitytojas ras „Knygoje apie Hitlerį“, turi sensacingą istorinę vertę.