Pasipriešinimo istorija 1944-1953 metai
Apie pokario kovas parašyta daug straipsnių, leidžiami partizanų atsiminimai, dokumentų rinkiniai. Tarp jų N. Gaškaitės knyga „Pasipriešinimo istorija“. Trūkumų ir netikslumų knygoje yra. Tiesmukiški ir ‚radikalūs“ autorės teiginiai apie sovietinių kadrų ir ekonominių pertvarkymų politiką. Kalbama, kad integruotą į Sovietų Sąjungos ūkį okupantai plėtojo tik vykdydami nutautinimo politiką. Sutinkant, kad sovietų ekonominė politika buvo kryptinga, negalima jos tapatinti su kryptinga nutautinimo politika. Lietuva buvo tapusi SSRS dalimi ir turėjo tenkinti jos Maskvos ekonomines užmačias, tačiau taip pat buvo tenkinami ir Lietuvos ekonominiai interesai. Ar yra blogai, kad sovietai sukūrė Lietuvoje pramonę? Jei to nebūtų buvę daroma, sovietus galėtumėm apkaltinti, kad jie norėjo Lietuvą paversti atsilikusiu kraštu. N. Gaškaitė, rašydama apie Lietuvių tautinės tarybos atsišaukimą, vartoja genocido terminą. Sovietinių represijų pobūdis Lietuvoje neatitinka Genocido Konvencijoje numatytų požymių, todėl genocido terminas nevartotinas. Galima būtų pateikti ir bendresnio pobūdžio pastabų. Galbūt knygoje piešiamas kiek supaprastintas partizaninio karo vaizdas, nėra išskirta Lietuvos regionų specifika kovose, nekeliama santykių tarp gyventojų ir partizanų problematika. Kaip reikėtų vertinti N. Gaškaitės knygą „Pasipriešinimo istorija“? Knygoje yra spragų, tačiau jų nereiktų per daug sureikšminti. Šiai knygai būdingas sentimentalumas, tačiau tai nėra didelis trūkumas. Apskritai knyga pasižymi glaustumu, joje aiškiai dėstomos problemos. Manome, kad skaitytojas, perskaitęs šią knygą, galės susidaryti pakankamai išsamų pokario vaizdą Lietuvoje.
