Mintis parašyti prisiminimų knygą apie tremtį kirbėjo jau seniai. Skaičiau kitų parašytas knygas, žavėjausi jų talentais ir tobula atmintimi, gebėjimu biografiškai ir geografiškai tiksliai aprašyti asmeninius, bendruomenės ir tautos likimus. Bet vis išleisdavau kitokio turinio knygas, kurios buvo svarbios gal tik man pačiai.
Ir štai ėmė ir numirė trečias (paskutinis) mano brolis. Su ta netektimi atėjo suvokimas, kad ir mudvi su seserimi nesame amžinos, kad reikia skubėti, reikia atiduoti atminimo duoklę seneliams, tėvams, broliams ir visiems kitiems, kurie buvo malami tomis pačiomis skausmo ir netekčių girnomis.
Sudarydama knygą stengiausi būti atvira ir nuoširdi. Nieko negražinau, bet ir perdėtai neverkšlenu. Tai MANO gyvenimo akimirkos, valandos, metai... Išsakyti eilėmis ir proza. Be datų eiliškumo... Emocijų diktatui pasidavus...
Tai nuoširdi padėka dideliems ir gražiems žmonėms, kurių dėka aš gyvenau labai įdomų ir prasmingą, tegu ir sunkų, permainingą gyvenimą.
Gyvenau niekada nepamiršdama, kad turiu gyventi, dirbti ir už tuos, kurių nebėra...
Dalia Teišerskytė