Ištrūkusios iš pragaro

Mes kovojame ne prieš, – pasakys vienas šios knygos herojus, – o už. Už tuos, kuriuos mylime, už teisę gyventi savo žemėje.“



„Ištrūkusios iš pragaro“ – kitoks pasakojimas apie karą. Pasakojimas iš pirmų lūpų. Iš moterų, kurios visa tai patyrė ir tebepatiria, kasdien melsdamosi už Ukrainoje likusių artimųjų ir mylimųjų gyvybes. Tai pasakojimas žodžiu ir vaizdu – karo pabėgėlių portretais, sukurtais kalbantis su jomis ir tuo pačiu metu gyvai eskizuojant. Šios moterys atsivėrė, kad papasakotų savo istorijas, o tai, kas liko nepasakyta, slypi veiduose, tarsi tylūs, užšifruoti laiškai, kiekvienam atsiskleidžiantys savaip…



„Šios knygos idėja kilo kaip natūrali reakcija į karą Ukrainoje. Norėjosi sukurti terpę, kuri leistų papasakoti istorijas – liudijimus žmonių, nukentėjusių nuo karo, priverstų bėgti iš savo šalies, ieškančių savo vietos naujoje realybėje, naujoje šalyje. Klausyti, stebėti ir fiksuoti, čia ir dabar, kai viskas dar taip gyva.“ – Lina Šlipavičiūtė



Lina Šlipavičiūtė – dailininkė, savo menu siekianti kalbėti apie jautrias ir nebūtinai patogias temas. Menininkė, geriausiai žinoma dėl istorinės atminties gatvės meno projekto „Sienos prisimena“, 2022 metais visą energiją nukreipė į Ukrainos temą: organizavo renginius pabėgėliams, inicijavo Maskvos namų pavertimą Ukrainos tvirtybės simboliu, sukuriant ant jų freską „Do peremogi!“. Dailininkė asmeniškai bendravo ir gyvai piešė visas pabėgėles, kurių istorijas rasite šioje knygoje.

„Kiekviena istorija – akmenėlis iš milžiniškos tikrovės mozaikos. Renku tuos akmenėlius, juos dėlioju, stengiuosi nevertinti, o tik stebiu, kas iš to susidėlios...“



Palmira Galkontaitė – žurnalistė, ilgametė televizijos laidų „Nakviša“, „Atleisk“, „Nacionalinė paieškų tarnyba“, dokumentinių apybraižų autorė ir vedėja. Pelnė žiūrovų simpatijų, „Auksinės bitės“ prizus, Vito Lingio vardo premiją, apdovanota Auksiniu Santarvės fondo medaliu už santarvės puoselėjimą. Tai trečioji žurnalistės knyga.

„Šioje knygoje tik 16 karo liudijimų. Autentiškų, unikalių ir sukrečiančių. Kodėl privalome juos išgirsti? Kad neapsnūstume, nenurimtume, nesusitaikytume. Kad nuolat prisimintume, jog tebevyksta žūtbūtinė kova tarp gėrio ir blogio.“



„Suvokiu, kad bet kurią akimirką galiu žūti. Mirti nebijau. (...) Noriu tik vieno – kol gyva, dar spėti pasikalbėti su sūnumi, atsisveikinti, pasakyti jam ką nors esminio, svarbaus.

Paskambinau Sergejui. „Serioža, – sakiau jam rydama ašaras, – gyvenk! Tiesiog gyvenk savo gyvenimą, sūnau!“ Virš namo skraidė lėktuvai, sproginėjo bombos, o aš sėdėjau prie durų ant savo kilimėlio ir mudu kalbėjomės.“ – Oksana, 49 metai, verslininkė, parfumerijos ir kosmetikos konsultantė, Černihivas



„Nuėjome su mama apžiūrėti namo rūsio, kuriame turėjome slėptis, užkaukus pavojaus sirenai. Baisus vaizdas. Pelėsiais tvoskiantis oras, jokių grindų – tik purvinas suplūktas smėlis. Ir čia mes turėtume nakvoti? Kažkoks siurrealizmas. Absurdas, kuriuo neįmanoma patikėti.

Ir vis dėlto tai buvo realybė. Pradėjo rinktis ir kiti kaimynai, kas atsinešė kėdutes, kas senus čiužinius, kas sportinius kilimėlius. Žiūrėjau išpūtusi akis – žmonės iš tiesų ruošėsi nakvynei. Čia? Taip, čia.“ – Tatjana, 50 metų, interjero dekoratorė, Kyjivas



„Anuomet žydai irgi iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad fašistai ims naikinti juos fiziškai. Jie lygiai taip pat sėdėjo, laukė ir purtė galvas – ne, taip negali būti. Ir aš pasijaučiau kaip ta žydė, stojusi prieš rusofašistus, atėjusius manęs sunaikinti. Supratau, kad jeigu tai jau nutiko, jeigu ta raudona linija peržengta ir šaudoma į taikius gyventojus, tai nebėra ko laukti. Aš turiu dukrą ir privalau ja pasirūpinti.“ – Irina, 48 metai, prekių ženklų agentūros kūrybinė direktorė, Charkivas