Jėzus. Piligrimystė

Ką tik pasirodė nauja Jameso Martino knyga „Jėzus: piligrimystė“, kurią išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. Tai asmeniškas žvilgsnis į Jėzų, nuosekliai apžvelgiant žemiškąjį Jėzaus gyvenimą nuo Apreiškimo Marijai iki Nukryžiavimo ir Prisikėlimo. Ypač plačiai aptariama viešoji Jėzaus tarnystė. Kiekviename skyriuje autorius nagrinėja pasirinktą Evangelijos istoriją, pateikia pamąstymų, kaip konkretus Jėzaus gyvenimo epizodas siejasi su kasdiene mūsų patirtimi, pasidalija gyvais, patraukliai pasakojamais įspūdžiais iš piligriminės kelionės po Šventąją Žemę. Siūlome skaitytojams susipažinti su šios knygos ištrauka.

Piligrimystė į Šventąją Žemę mane apstulbino. Buvo beveik neįtikėtina lankyti vietas, kuriose gyventa Jėzaus. Kai pirmąsyk išvydau Galilėjos ežerą, mirguliuojančius žalsvai žydrus jo vandenis, apsuptus rausvų smėlėtų kalvų po plieskiančia saule, visa atrodė kaip sapnas. Kelios dienos prieš tai su draugu George’u Jeruzalėje netikėtai aptikome Betzatos tvenkinį, kuris Evangelijoje pagal Joną minimas kaip vieta, kur Jėzus išgydė paralyžiuotą žmogų. Jonas apibūdina ją kaip maudyklę, turinčią „penkias stogines“ [Jn 5, 2]. Ištisus šimtmečius kai kurie mokslininkai abejojo ją iš viso egzistavus. Tačiau XIX amžiuje atlikti archeologiniai kasinėjimai atidengė beveik ištisą kompleksą – įskaitant ir penkias stogines, visai kaip aprašė evangelistas. Išvysti ne tik vietą, kurioje Jėzus padarė stebuklą, tačiau ir vieną Evangelijos tikslumo patvirtinimą, − giliai jaudinantis potyris. Ten buvo penkios stoginės: viena, dvi, trys, keturios, penkios. Štai jos. Ir čia buvo Jis.

Per dvi savaites mudu su George’u aplankėme beveik visas vietas, kuriose lankėsi Jėzus: Jeruzalę, Betliejų ir, žinoma, Nazaretą, taip pat ir tradiciškai su jo tarnyste siejamas vietas aplink Galilėjos ežerą: Palaiminimų kalną, kur Jėzus sakė Kalno pamokslą, Galilėjos ežero pakrantę, kur pašaukė pirmuosius mokinius, vietą paežerėje, kur kalbėjo palyginimais, sėdėdamas mokinio valtyje. Išvydęs, ką regėjo Jėzus, stovėdamas ten (ar bent netoliese), kur stovėjo jis, ėmiau geriau suprasti Evangeliją, mano tikėjimas įgavo gilumo.

Be to, piligriminėje kelionėje sužinojau tai, ko nepatirsi skaitydamas. Pirma, kaip arti tos vietos aplink Galilėjos ežerą, kuriose įvyko daugelis stebuklų. Vos per keletą valandų, eidamas kranto linija, gali aplankyti daugelį vietų, kuriose buvo atlikti dynameis − „galingi darbai“, kaip juos vadina evangelijos. Antra, kaip toli vienas nuo kito yra kai kurie miestai. Viena yra skaityti, kad Jėzus su mokiniais keliavo iš Jeruzalės į Jerichą, ir kas kita − važiuojant tą atstumą automobiliu (apie valandą) įsivaizduoti, kokia sunki turėjo būti ta kelionė pėsčiomis I amžiuje.

Kiekvieną akimirką dėmesį atkreipdavo kokios nors smulkios detalės. Vieną karštą dieną, stovėdamas ant Galilėjos ežero kranto, tikriausiai toje vietoje, kur Jėzus kalbėjo palyginimais, apsidairiau aplink ir pastebėjau, kad peizaže yra ir uolėtos, ir derlingos žemės, ir dygliuotų augalų. Tuoj pat prisiminiau Jėzaus palyginimą apie sėjėją. Pirmąsyk suvokiau, kad pamokslaudamas Jėzus galbūt apibūdino ne abstrakčius žemės plotus (kaip štai: „Pamėginkite įsivaizduoti uolėtą žemę“), o tai, ant ko stovėjo jo klausytojai. Galėjau įsivaizduoti jį rodant: „Pažvelkite į tą žemę ana ten.“

Ta patirtis man priminė, ką prieš išvykstant man pasakė vienas draugas. Keliauti per Šventąją Žemę – tarsi lankyti gero draugo šeimos namus. Kad ir kaip gerai pažinotum tą asmenį, po viešnagės savo draugą suprasi geriau. Apskritai piligrimystė sugyvino Evangeliją, pagilino supratimą apie konkrečias istorijas ir suteikė milžinišką kiekį įdomios informacijos apie Jėzaus Nazariečio gyvenimą ir laikus. Štai kodėl Šventoji Žemė dažnai vadinama Penktąja Evangelija.

Visa tai: studijos, malda, patirtis, piligrimystė – paveikė mano suvokimą apie Jėzaus gyvenimą ir mano tikėjimą. Visa tai pasitarnavo atsakant į klausimą, kuris pirmąsyk buvo iškeltas mokiniams pakeliui į Pilypo Cezarėją, – kas yra Jėzus?