Karas taikos metu
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui taika į Europą dar ilgai neatėjo. Revoliucijos, kontrrevoliucijos, etniniai susirėmimai, pogromai, nepriklausomybės kovos, pilietiniai karai, tarpvalstybiniai konfliktai – tarsi karo kataklizmo sukeltos seisminės bangos – keitė senojo žemyno politinį kraštovaizdį nuo 1917 iki 1923 m. Vienokių ar kitokių konfliktų patyrė Rusija, Ukraina, Suomija, Baltijos šalys, Lenkija, Austrija, Vengrija, Vokietija, Italija, Anatolija ir Kaukazas. Airijoje tuo laikotarpiu vyko ir nepriklausomybės, ir pilietinis karai.
Visiems šiems konfliktams yra būdingas sukarintų grupių dalyvavimas. Šioje knygoje mėginama ištirti šios 1917–1923 m. pasireiškusios politinio smurto formos ištakas, apraiškas ir padarinius. Stengiamasi iš naujo apmąstyti vieną svarbiausių trajektorijų, kuri vedė nuo karo smurto iki palyginti ramios padėties XX a. trečiojo dešimtmečio antroje pusėje. Vertindami šį procesą istorikai pateikia keletą koncepcijų ir siūlo minėtą laikotarpį nagrinėti kitokiu požiūriu. Pirma, tiriant smurto geografiją būtina lyginamoji ir transnacionalinė analizė. Kadangi Pirmasis pasaulinis karas sunaikino dinastines Rusijos, Austrijos–Vengrijos ir Osmanų Turkijos imperijas, o Vokietijos rytuose sukūrė „kraujuojančią sieną“, liko „zonos nuolaužos“ arba dideli teritorijos ruožai, kur išnykus sienoms atsirado erdvė be tvarką palaikančių jėgos struktūrų ir valstybės valdžios. Smurto bangos siaubė daugelį tokių zonų, tačiau ne visas. Ten kur smurtas pasireiškė, būta aiškių priežasčių, kurias reikėtų analizuoti ir palyginti.
Anot knygos autorių, madinga idėja, teigianti, kad Europoje esama iš prigimties smurtingų (kaip antai Rusija, Jugoslavija ir Airija) ir nesmurtingų valstybių (pavyzdžiui, „taiki karalystė“ Didžioji Britanija), nieko nepaaiškina, o tik painioja. Visi XX a. istorikai turbūt sutiktų, kad kai kuriose žemyno vietose „priešų lavonų skaičiai“ daug didesni nei kitose. Visgi tokie palyginimai yra beprasmiai, jeigu nėra ištirti materialiniai, ideologiniai, politiniai ir kultūriniai veiksniai, kuriais galima būti paaiškinti tokius skirtumus. Vienas iš būdų tai padaryti yra smurto geografija, o šiuo atveju – paramilitarizmas.
Robert Gerwarth ir John Horne darbas „Karas taikos metu. 1917–1923 m.“ – tai Vakarų istorikų veikalas, skirtas kariniams konfliktams Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Knyga yra tarptautinio istorikų projekto „Paramilitarism in the Global World“, kurį vykdo University College Dublin ir European Research Council, darbo rezultatas.
