Laužytojai: mūsų gyvenimų etiudai prieš Sovietų Sąjungos griūtį ir po jos (1980–1991)

DRĄSŪS. NEPALENKIAMI. MAIŠTAUJANTYS.

MŪSŲ GYVENIMŲ ETIUDAI PRIEŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS GRIŪTĮ IR PO JOS (1980 –1991)

/1980–1991/

Kažkada, vos prieš trisdešimt metų, gyvenome kitoje realybėje – už geležinės uždangos. Už sienos, kurią reikėjo sugriauti.

Be abejonių, girdėjote legendinį „Pink Floyd“ albumą The Wall. Jis ir pasufleravo knygos pavadinimą „Laužytojai“. Juk tiesa, kad griauti galima ir nepastebimai, tarsi nekaltai. Kūrėjai, neformalai, savotiški disidentai, tada dvidešimtmečiai–trisdešimtmečiai, nešę žinią apie kūrybos ir vidinę laisvę. Neformalūs vėlyvojo sovietmečio lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai. Jie kūrė ir elgėsi kitaip – maištingai, pasikliaudami intuicija, o ne tuomete sovietine ideologija.

Arnoldas Lukošius, Aidas Giniotis, Arūnas Valinskas, Saulius Urbonavičius-Samas, Oskaras Koršunovas, Algis Ramanauskas, Algirdas Kaušpėdas.

Trumputės istorijos-etiudai atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, iliustruotą iškalbingomis nuotraukomis ir išsamiais istoriko Valdemaro Klumbio komentarais apie to meto realybę, bet ir subkultūras, nerašytas institucijų taisykles bei daugelį sovietų laikais, paskui ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų.

Prisimenant laikus, kai:

Džinsai buvo ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę pilką sistemą.
Teko paminti principus ir tapti komjaunuoliu.
Vengriški žirneliai „Globus“ ar jaučio liežuvis per šventes rodė aukštą statusą.
Pirmasis išsvajotas magnetofonas „Majak“ malšino vakarietiškos muzikos alkį.
Intymūs jausmai kunkuliavo paslėpti giliai po antklode.
Nuožmion gladiatorių kovon stodavo pankai ir montanos.
Per pamokas po stalu rusiškai skaitėte Jacką Kerouacą, nes buvo įdomiau už Žemaitę.
Tėvų sandėliukuose po storu dulkių sluoksniu saugomos kasetės, plokštelės ir knygos... Kodėl jomis neatsikračius? Tačiau maištingą jaunystę primenantys sentimentai ima viršų.

„Šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų užuodžiami mediniai mokyklos suolai, matomos atsilupusios baseino plytelės ar girdimas gitaros brązgėjimas sandėliuke. Laikai, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netrukus įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo.“

Rita Valantytė