Apie pulką ir mergelę

Praradimai ir atradimai, smetoniško tarpukario charizma ir kuriozų nestokoję karo ir pokario metai, anų laikų kultūrinės nuotaikos, Lietuvos kariškiai, inteligentija ir menininkai... Ši knyga yra daugiau negu vieno žmogaus gyvenimo istorija.
Atidariau duris. Už jų stovėjo trise: moteris ir du vyrai. Vienas vyras pusiau kariška uniforma, moteris ir antras vyras – civiliniais drabužiais. „Elena Ivanovna Nasvytis čia gyvena?“ – klausia rusiškai. „Čia, – linktelėjau, – bet jos nėra namie.“ – „Nesvarbu. Mes atėjom surašyt jūsų turto.“ Aš pasipiktinau. „Kaip tai surašyti? Sakau, kad mamos nėra namie.“ – „Užtat jūs esat.“ „O manęs irgi nėra!“ – atšoviau.
Kas būtų išdrįsęs tuoj po karo taip įžūliai bendrauti su sovietų pareigūnais? Nebent ypač drąsus žmogus. Toji drąsuolė – Undinė Navytytė, anuomet dar visai jauna mergina.
Lietuvos radijo balsas, architektų brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių vyresnioji sesuo knygoje pasakoja savo vaikystės ir jaunystės istoriją, kuri prasideda nuo smetoniškos prabangos su sidabriniais stalo įrankiais ir „negardžiais“ bananais ir baigiasi badavimu ir kraupiais vaizdais, kai pakeliui į mokyklą mato kareivius, šaudančius į žmones, o mieste sklando slogios nuotaikos. Tačiau Undinės Nasvytytės gyvenimo istorija nėra slegianti kaip daugelyje memuarų apie karą. Žvelgiant paauglystės akimis, ir sulopyti drabužiai jai buvo gražūs, ir žmonės dažniau atrodė juokingi nei paniurę. Undinė Nasvytytė niekada nebuvo iš tų, kurios aimanuoja ir rauda. Tokia ir jos knyga – sveiko pasaulio suvokimo ir gero humoro jausmo pavyzdys.