Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – įspūdingiausia figūra XX a. pradžios lietuvių literatūroje. Žmogus legenda, rašytojas, publicistas ir kunigas, savojo laiko didžiausias moralinis autoritetas, tautos atgimimo skelbėjas ir „deimančiukų ieškotojas“. Jo kūryba lig šiol leidžiama, skaitoma, analizuodama. Tačiau amžininkų atsiminimų rinkinio apie šią įdomią ir spalvingą asmenybę lig šiol nebuvo, nors jau praėjo 140 metų nuo Vaižganto gimimo ir bemaž 80 metų nuo mirties.

Ši knyga – pirmas toks didelis prisiminimų apie Vaižgantą telkinys. Originalųjį klasiką čia prisimena paprasti kaimo žmonės, rašytojo ir kunigo artimieji, su juo bendravusieji kultūros žmonės, daugybė garsių rašytojų. Taip pat spausdinama Vaižganto laiškų ir laiškų jam, oficialių jo kaip kunigo raštų, kitos archyvuose sukauptos medžiagos, vertingos, pirmą kartą publikuojamos ikonografijos.

„Mūsų kartai Vaižgantas buvo tarsi Dievas, visur kabojo jo paveikslai, mes daugiausiai mėgom skaityti Vaižgantą. Aš persirašydavau ištisus puslapius iš jo knygų. Man Vaižganto žodžiai buvo kaip duona, – kvapnūs ir skalsūs. Žavėjo jo didelis noras ieškoti „deimančiukų“ žmonėse, kūryboje ir gyvenime. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios. Jis mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės – bendražmogiškos“.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, 1997