Šioje knygoje, kurią pats autorius vadina "tik studentiško gyvenimo ir studijų draugų portretų eskizais", vaizduojamas septintojo dešimtmečio akademinis ir kultūrinis gyvenimas, gyvai piešiami tos kartos lituanistų – dažnai tragiškojo likimo, anksti išėjusių poetų, rašytojų, mokslininkų portretai: Antano Masionio, Vido Marcinkevičiaus, Broniaus Radzevičiaus, Leonido Jacinevičiaus, Vinco Kuzmicko, prof. Jono Kazlausko. Netiesiogiai pasakojime iškyla ryškūs kitų autoriaus kurso draugų, ypač Rimanto Šavelio, paveikslai.
Šia knyga autorius tarsi atsisveikina "su tuo gražiu ir nuodėmingu, baisiu laiku", kuriam priklausė jo karta, kai kurių intelektualų vadinama prarastąja, neteisdamas jos ir nesmerkdamas, bet stengdamasis suprasti. Tas įdėmus ir supratingas autoriaus žvilgsnis labiausiai ir žavi.