Prekiautojai mirtimi: karo Afganistane pėdsakais

„Šešėliai kalnuose pailgėjo, saulė nusileido už akmeninių uolų. Liutfija sustojo atsikvėpti. Ji buvo valinga ir savimi pasitikinti mergina. Kada sužinojo, kad sarbozų karininkai, vykdydami narkobosų užsakymą, nori nužudyti mane, neištvėrė ir leidosi į kelionę. Ilgiau pasilikti Herate ji negalėjo. Jau du kartus ją buvo suėmę ir tardė norėdami išgauti, ką ji žino apie mane. Pirklio geram bičiuliui miesto prokurorui Nadirui buvo apmaudu, kad tokia graži mergina įvelta į avantiūrą. Ji atrodė jam per daug gudri ir išsilavinusi, kad būtų įrankis kitų rankose. Bet jeigu Liutfija pasidalino su juo savo planais, vadinasi, ji pasitiki juo! Prokuroras vaikščiojo po savo kabinetą ir niekaip negalėjo susikaupti, rasti to vienintelio optimalaus varianto, kad būtų ir avys sveikos, ir vilkas sotus. Liutfija sėdėjo sukryžiavusi rankas ir laukė, ką jis pasakys“. (ištrauka iš knygos)