Vasario 16-osios Akto signatarui Stanislovui Narutavičiui, kaip ir daugeliui to meto žmonių, teko dirbti skirtingomis aplinkybėmis, su įvairiais žmonėmis. Amžininkai ir vėlesni biografai signataro gyvenimo bei veiklos faktus vertino nevienodai – dažnai matydavo tik juodą ir baltą spalvą, nepastebėdami gyvenamojo laiko aplinkybių. Taip atsitiko ne tik su S. Narutavičiumi, bet ir su daugeliu kitų. Dėl to net po septynių dešimtmečių JAV lietuvių dienraštis „Draugas“, kiti leidiniai prabilo apie būtinumą reabilituoti netgi tokius žymius lietuvių veikėjus kaip Mykolą Biržišką ir Vincą Krėvę, net patį…Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. S. Narutavičiaus niekas nereabilitavo.
Nereikia jo reabilituoti ir šioje knygoje.