Dvidešimt Ryčio Zemkausko pasivaikščiojimų, dvidešimt smagių, įkvepiančių ir praturtinančių pokalbių su iškiliomis asmenybėmis: dvasininku, mokslininkais, kultūros ir meno pasaulio žmonėmis.
Režisierus Oskaras Koršunovas, kai jam buvo penkiolika, su bičiuliu (vėliau rašiusiu dainas legendinei grupei „Antis“) į teatrą įsmukdavo apsimetęs nematomu. Operos solistė Asmik Grigorian sako, kad jaučiasi lyg valkata benamė, o poetas Antanas A. Jonynas – tarsi apgaudinėjąs kitus. Beje, jis jau daug metų fotografuoja nykstantį Vilnių. Kalbininkė Irena Smetonienė, vaikystėje kalbėjusi žemaitiškai, bendrinę lietuvių kalbą puikiai išmoko „iš pykčio“. Bogotos (Kolumbija) meras Antanas Mockus tvarką mieste įvedė pasitelkęs pantomimos aktorius. Dainininkė Jurga Šeduikytė įsigudrino pajūrio žmones atpažinti iš jų žvilgsnio, o poetas Gintaras Grajauskas džiaugiasi, kad, esant tokiam smegenų zulinimui, kuriuo užsiiminėja žiniasklaida, jaunimas vis tiek sugeba išlikti šaunus ir turintis humoro jausmą. Rašytojas Sigitas Parulskis šventajam Petrui, ko gero, duotų kyšį, o dainininkas ir aktorius Mantas Jankavičius nori savo muziejaus.
Santūrūs ir ekstravagantiški, lyriški ir kandūs, gilūs ir žaismingi, Ryčio Zemkausko pašnekovai dosniai dalijasi mintimis apie gyvenimą, kūrybą, didelius atradimus ir mažas silpnybes.
Išėjęs pasivaikščioti netikėtai greitai tampate artimas sau. Būna, kad iš pradžių net nusistebite staiga atsiradusiu minčių aiškumu ir nuoseklumu. Nusistebite, kad čia tas pats senasis jūs.
Po kurio laiko, jei tik turite su kuo, jums norisi kalbėtis. Ir kalbėtis tuo taikiu ir gal šiek tiek ilgesingu balsu, kuris pasigirsta iš jūsų lūpų, kada prabylate apie tikrąjį, nesumeluotą save. Apie įvykius, namus, svajones.
Labai dažnai kaip tik tokiomis akimirkomis pasigirsta koks nors šiaip kasdienybėje neįmanomas apibendrinimas, lig tol puoselėtas tik mintyse naktį prieš užmiegant…
Rytis Zemkauskas