Šviesaus atminimo poetas, pedagogas D. Kairys (1938–2013) paliko tris poezijos knygas: „Žvaigždė sulos ąsotyje“ (1997), „Vėjas alėjoj“ (2006), „Su vėju už parankės“ (2011).
Raginamas rašytojo, žurnalisto Jono Laurinavičiaus, planavo parengti poezijos rinktinę: Marcelijus Martinaitis buvo pažadėjęs parašyti įvadą. Deja, nespėta, abu iškeliavo anapusybėn…
D. Kairys galėjęs tapti Poetu, žinomu ne tik savo regione, bet ir visoje Lietuvoje.
Dėl kokių priežasčių ši talentinga asmenybė liko žymių rašytojų užnugaryje?
Kodėl D. Kairio kūryba susidomėta dabar – po jo mirties?
Kodėl debiutinė knyga pasirodė tik 1997 m., kai D. Kairiui buvo 59-eri?
Tai svarsto knygos sudarytojas J. Laurinavičius ir kiti autoriai.
Knygą sudaro dešimt skyrių: „Įvadas“, „Rokiškėnų atsiminimai apie Daną Kairį“, „Eilėraščiai, skirti D. Kairiui“, „Iš kurso draugų atminties“, „Eilėraščiai, rašyti auditorijoje“, „Asmenybės ir kūrybos įžvalgos“, „Žiobiškio vėjo pagairėje. Eilėraščiai“, „Eilėraščiai iš Dano Kairio bloknoto“, „Dano Kairio takais Rokiškio krašte“.
Vienas svarbiausių knygos skyrių – „Asmenybės ir kūrybos įžvalgos“. Jame publikuojami jau skelbti ir naujai parašyti tekstai, analizuojantys D. Kairio biografiją ir poeziją.
J. Kairys – paskutinis lietuvių literatūros neoromantikas, savo poetine kūryba praturtinęs lietuvių literatūrą.
Pats D. Kairys yra teigęs, kad jam svarbiausia kūrybos prielaida – melodingumas, skambumas: „Eilėraštis turi skambėti. Neskambės – nepasieks ausies.“
Knygoje panaudota daug įsimintinų fotografijų iš D. Kairio šeimos, studijų draugų ir kraštiečių albumų. Memuaristinę knygos dalį „Rokiškėnų atsiminimai apie Daną Kairį“ sudaro artimųjų: sesers Danutės Balaišienės, sūnaus Dariaus Kairio, kuriam tėtis dovanojęs vienintelį turtą – knygas, draugės Aldonos Kriukelienės – prisiminimai.
Iš atskirų mozaikiškų detalių dėliojamas jautrios, balsingos, mėgusios dainuoti ir eiliuoti asmenybės portretas.