„Mūsų pažintis su Beatriče Grincevičiūte tęsėsi dvidešimt septynerius metus. Su žmona lankydavom dainininkę, ji ateidavo į mūsų šeimos šventes, kartais kitomis progomis, susitikdavom pas Mariją ir Henriką Horodničius, koncertuose. Daug bendravom vasarą Palangoje.
Beatričė traukdavo ne tik savo išskirtiniu muzikalumu (absoliuti klausa), jautriu klasikinio repertuaro ir liaudies dainų atlikimu, bet ir literatūriniu apsiskaitymu, dvasios tvirtybe ir optimizmu. Užrašuose norėjosi nors kiek užfiksuoti šį unikalų žmogų. Didžiąją prisiminimų dalį sudaro dienoraščio ištraukos. Beatričės vardą rašau kaip literatūrinį pseudonimą“ (Autorius, „Pratarmė“)