Agatha Christie "Siroko" leidyklos knygų kolekcija

Savo pirmąjį detektyvinį romaną „Paslaptinga afera Stailse“ (1920) Agata Kristi sukūrė dėl ginčo. Kartą sesuo Madžė suabejojo, ar Agata sugebėtų parašyti detektyvą, nes tai labai sunku. Lažybos tikrąja to žodžio prasme neįvyko, tačiau Agata labai rimtai nusprendė įrodyti seseriai, ko esanti verta. Romaną atmetė šešios leidyklos. Tik septintoji ryžosi jį išleisti. Būsimosios Detektyvų karalienės gimimas liko nepastebėtas: buvo parduoti tik apie du tūkstančiai egzempliorių, o honorarą tesudarė 25 svarai. Nuo to laiko Agata Kristi ėmė pastoviai ir metodiškai rašyti.

Trečiajame dešimtmetyje ji išleido 11 knygų, maždaug pusė iš jų – „gryni detektyvai“, o likusieji – romanai apie šnipus, kuriuose rezgami tarptautiniai sąmokslai. Šioje srityje Agata Kristi laurų nenuskynė, nors jai patiko kurti tokius romanus: tai buvo tarsi poilsis po detektyvinių intrigų kūrimo, kurios atimdavo iš jos daug daugiau jėgų, nei, jos žodžiais tariant, „lengvabūdiški trileriai“.

Agata Kristi puikiai išmanė skaitytojų intrigavimo ir klaidinimo meną. Ji sumaniai sugriauna savo pačios skaitytojui įteigtą nuomonę apie nusikaltėlio asmenybę, nusikaltimo motyvą, vietą ir laiką, ir netgi priverčia suabejoti, nusikaltimas tai ar ne. Niekas iš jos personažų nėra laisvas nuo įtarimų. Jos personažai – sudėtingos asmenybės, todėl tiek nusikaltėlis, tiek nekaltas įtariamasis gali turėti tokią pačią „asmenybės struktūrą“. Kristi romanų herojai dažniausiai turtingi žmonės, užklupti finansinių problemų, kurios ir nuveda prie žmogžudystės. Agata Kristi buvo ir novatorė, kuri sulaužė tuo metu madingas klasikinio detektyvo rašymo taisykles. Tai įvyko 1926 metais, kai pasaulį išvydo vienas iš geriausių jos detektyvinių romanų „Rodžerio Ekroido nužudymas“. Paaiškėjo, jog žudikas yra ne kas kitas, o žmogus, pasakojantis tą istoriją. Skaitytojai ir vėl apsigavo: pasakotojas, kaip ir seklys, iki tol turėjo savotišką nekaltumo prezumpciją. Tiek plunksnos broliai, tiek kritikai, tiek ir detektyvinio žanro gerbėjai apkaltino autorę nesąžiningu žaidimu. Polemika, kurią sukėlė „Rodžerio Ekroido nužudymas“, pasitarnavo autorei: ši diskusija padarė neblogą reklamą ir pritraukė naujų skaitytojų. Po „Rodžerio Ekroido nužudymo“ publikacijos ji kasmet išleisdavo po vieną, o kartais net po dvi naujas knygas. Ir beveik kiekviena iš jų tapo bestseleriu.