Kiekvienam pasiunčiamam į kalėjimą žmogui tenka kaltasis, liekantis laisvėje. Pastarasis žino, kad policija ir prokurorai pričiupo ne tą žmogų, bet jam tai nerūpi. Paprasčiausiai stebisi savo sėkme. Slenka laikas, ir jisai suvokia, kad klaida nebus atitaisyta: valdžios organai tiki savo byla ir yra pasiryžę pasiekti apkaltinamąjį nuosprendį. Jis net gali stebėti neteisingai apkaltinto jo padarytu nusikaltimu žmogaus teismo procesą. Ir jam palengvėja, kai skelbiamas verdiktas – kaltas. Jis juokiasi, kai policija ir prokurorai sveikina vienas kitą. Ir lieka abejingas nekaltam asmeniui, kuris bus įkalintas ilgiems metams ar net nubaustas mirtimi...