Pėdsakai pernykščiame sniege

Kas paliko pilkam vyriokui kupiūrų pundelį – avansą už žmogžudystę, kurios jis nesugebėjo įvykdyti?

Šią kraupoką mįslę per plauką išvengusiam mirties stambaus instituto vadovui apsiima išaiškinti Aldas Gailiušis, draugų rate jau vadinamas privačiu sekliu. Pastarasis, kaip ir kituose B. Mackonytės detektyvuose, neišsiverčia be tardytojo Mato Valksnos pagalbos.

Prieš du dešimtmečius vien žodžiai „seklys mėgėjas“ sukeldavo tuometinės mūsų teisėsaugos atstovų pasipiktinimą. O milicijos papulkininkis Matas Valksna jau tada samprotavo: „...kai legalizuojasi mafijozai, prostitutės, narkomanai, kai sukčiai steigia kooperatyvus, ar vieną gražų rytmetį nepradės dygti tokie „šeimyniniai seklių biurai“? Aišku viena: vidaus reikalų tarnyboje darbo nuo to nesumažės.“
Kas pasikeitė per tuos dvidešimt metų mūsų teisėsaugoje ir visuomenėje, tegu sprendžia skaitytojas.