Žvilgsnis iš amžinybės. Trilogija (Geri ketinimai, Kelias, Pragaras) (3 knygos)

Geri ketinimai - Niekas neabejoja, kad Liuba ir Rodislavas – tobula pora: gražūs, išvaizdūs, bet to pažįstami dar nuo vaikystės. Jaunatviška meilė peraugo į tikrą, ir viskas baigėsi laiminga santuoka. Atrodo, laukia puiki ateitis, juolab, kad patriarchalinės Romanovų ir Golovinų šeimos tvirtai ir harmoningai įsišaknijusios tarybinių laikų gyvenime, tokiame keistame ir nesuvokiamame dabar. Sakoma, santuokos sudaromos danguje, bet žemėje patiria įvairiausių išbandymų. Idilė - geras dalykas, bet, deja, trunka neilgai. Štai Romanovų ir jų artimųjų šeimose atsirado problemų, iš pradžių lyg ir nereikšmingų, bet laikui bėgant vis sunkesnių nir painesnių. Kiekvienas iš jų turi savo paslaptį, kurią slėpti vis skausmingiau. Įvykiai spartėja tarsi lavina, ir kažkas neišvengiamai atsitiks. Niekas nežino atsakymo, ir visi bijo žvilgtelėti į artimiausią ateitį... Kelias - Į savo antrą dešimtmetį įžengęs Liubos ir Rodislavo Romanovų šeimyninis gyvenimas netgi jų artimiesiems tebeatrodo sklandus ir kone idiliškas. Tačiau po gražia išore tarpsta begalė nuo viešumos slepiamų problemų, kurios it nuo kalno paleista sniego gniūžtė ima veltis į sunkiai pakeliamą rūpesčių kamuolį. Šunkeliais pasukęs sūnus, Rodislavo su meiluže sugyventi vaikai, netgi nuo teisėsaugos nuslėptas sunkus nusikaltimas ir dėl to kalėjime sėdintis galbūt nekaltas žmogus – visa tai verčia Romanovus graužtis ir atgailauti bemiegėmis naktimis, bet išaušus rytui toliau maskuoti ir melu lopyti per visas siūles yrantį pavyzdingos šeimos įvaizdį... Pragaras - Kurgi Romanovų šeimos angelas sargas, tiek metų juos saugojęs nuo visų bėdų ir nelaimių? Visa, kas taip stropiai metų metais buvo renčiama, per akimirką sugriuvo tarsi kortų namelis. Pasitraukė artimi žmonės, sūnų medžioja nusikaltėliai ir jis nežinia kur slapstosi, dukra tapo visiškai svetima. Rodislavo ir Liubos širdis užgulė kartėlis ir neviltis. Metų metais jų šeimyninius santykius graužęs melas galiausiai nugalėjo: jie atsidūrė ant savo pačių gyvenimo, kuris atrodė toks laimingas ir harmoningas, griuvėsių. Ir jokie išoriniai — tokie niekingi! — sėkmės ir gerovės požymiai negali jų paguosti. Ką jie gali pastatyti prieš rūsčią ir nemalonią tiesą apie pačius save? Vėl kokį nors guodžiantį melą? Bet jie nebenori ir nebegali patys nuo savęs slapstytis, savo pačių rankomis versti gyvenimą tikru pragaru. Ir vis dėlto, nepaisant visų išorinių aplinkybių, jie visada vienas kitą mylėjo, tad nejaugi tai nepadės jiems įveikti bet kokių, net ir pačių tragiškiausių išbandymų?