Julius Keleras šia vos 600 egzempliorių tiražu išleista estetiška knyga perkelia mūsų žvilgsnius žemyn – ten, kur dažniausiai žiūrime eidami nuleidę galvas.
2005–2010 m. fotografuoti „Vilniaus šaligatviai“, lydimi poetinių intarpų, kiek primena 2007 m. leidyklos „Apostrofa“ išleistą poeto knygą „Sniegas, benamis, krentantis: eilėraščiai, fotografijos“ ir galbūt net yra savotiška jos tąsa.
J. Keleras „pasiaiškina“: „Kodėl šaligatviai? Todėl, kad jie užmiršti, užmirštami, neprisimenami. Todėl, kad jais judama link išganingojo išeities taško. Todėl, kad toje ir miestui, ir mums lemtingoje plokštumoje neaptiksite jokių racionalią kryptį nurodančių šachmatų lentos pėdsakų, nei bet kokių kitų išraiškingų, ribotą veiksmo laisvę turinčių šachmatinių figūrų; čia vien praeiviai, o jie nesuvaldomi, nesumodeliuojami, laisvi nuo bet kokių kategorizacijų. Todėl, kad jie, šaligatviai, atsako į klausimus, kurie neatsakomi, pakėlus akis į dangų“ (p. 5).
Knygoje rasime ir filosofo Nerijaus Mileriaus tekstą „Trumpas „Vilniaus šaligatvių“ interpretacijos eksperimentas“, ir fotografo, muzikanto (žinomo kaip ad_OS) Tomo Grunskio „(JK) pamąstymus“, kitų kultūros ir meno žmonių minčių, kurios praturtina vaikščiojimą tais pačiais ir kasdien skirtingais Vilniaus šaligatviais.
„Smagu traukti Senamiesčio gatve, ypač grįsta akmenimis. Nors ir ne visada saugu...“ (Robertas Kundrotas, p. 42). O Amerikoje, sako, daug kur nėra šaligatvių. Vargšai žmonės.