Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje

Šioje monografijoje bandoma atkurti XX a. pradžios dailės gyvenimo visumą, parodyti, kaip gyveno skirtingos etninės Vilniaus meninės bendruomenės, kas jas jungė ir skyrė. XIX a. atsiradusi ir XX a. suklestėjusi nacionalizmo ideologija radikaliai atribojo tautas ir jų kultūras, tačiau universalios, kosmopolitinės meninės orientacijos, estetinės pažiūros netikėtai suartino jų kūrybą. Antroji knygos dalis skirta XX a. pradžios dailės meninei sklaidai, joje nušviečiamos ryškiausios kryptys, stilistiniai ieškojimai, kurie buvo bendri įvairių tautybių menininkams. Būdingus to meto Europos dailės reiškinius - simbolizmą, art nouveau, estetizmą Vilniaus meninėje scenoje mūsų dailėtyra iki šiol laikė epizodiniais, antraeiliais, mados padiktuotais reiškiniais. Apie avangardo pasirodymą apskritai nerašyta. Tokio požiūrio sovietmečiu reikalavo socrealizmo ideologija, "nemačiusi" to, kas netilpo į realizmo rėmus, tačiau būtent šie meniniai reiškiniai sudaro įdomiausią to meto Vilniaus dailės dalį, jos novatorišką branduolį.[…]
Pagrindiniai šios studijos diskursai - daugiatautis dailės gyvenimas ir naujųjų meno krypčių įsitvirtinimas - lėmė tyrinėjimo metodus. Greta tradicinio, menotyrinio požiūrio, kuris grindžiamas kūrinių, jų meninės formos ir stilistikos analize, remtasi ir meno sociologija, aptariamas dailės funkcionavimas to meto visuomenėje, dailės rodymo, kaupimo, mokymo institucijos ir jų veikla. Į tyrinėjimų lauką neatsitiktinai pateko ne tik kūrybos grynuoliai ir aukštumos, bet ir dailės marginalijos, antraeiliai kūriniai, kurių pagrindinis tikslas ir uždaviniai buvo ne estetiniai, o pažintiniai, šviečiamieji, memorialiniai, komerciniai, pramoginiai. Šios dailės "paraštes" dažnai atskleidžia visuomenės dvasines tendencijas, kultūrinius poreikius ir mentalitetą ryškiau nei vaizduojamosios dailės kūriniai.