M.K.Čiurlionis genialus lietuvių muzikos, dailės ir žodžio menininkas, pasaulyje iki šiol žinomas tik kultūros elitui. Jo kūryba domino ne vieną iškilią asmenybę (nuo Igor Strawinsky ir Vasilij Kandinsky iki Jacques Lipsxhitz ir Olivier Messiaen), tačiau dėl autoriaus gyvenimo atokiai nuo pasaulio kultūros centrų (Lietuva ir Lenkija - tuometinės Rusijos imperijos pakraščiai), o vėliau - dėl tėvynę sukausčiusios sovietų okupacijos (1940-1990) ji negalėjo plačiau pagarsėti. Vos keleto metų (1903-1909) kūrybinis polėkis leido tapytojui intuityviai apčiuopti daugelį ateities dailės tendencijų. Nedaiktinis (abstraktusis) ir antdaiktinis, anttikrovinis (siurrealistinis), non finito, minimalusis, optinis, konceptualusis menas - tai galima rasti Čiurlionio paveiksluose. Jo kūryboje dalyvauja žodis, kaip sąvoka ir skambesys, garsas, kaip išreikštas jausmas bei ženklas ir tokios pat reikšmės linija bei spalva. Kaip dailininkas ir kartu mąstytojas metafizikas, jis leidžiasi į žmogaus esmės ir lemties laike ir amžinybėje svarstymus. Beveik nekintant filosofiniam kūrybos pagrindui, tobulėja paveikslų simbolika ir plastika - nuo ankstyvojo spiritualizmo ("Laidotuvių simfonija") iki visiškai savitos muzikos ir tapybos sintezės paveiksluose, kuriuos pats autorius vadino "sonatomis", "preliudais", "fugomis". Tūkstantmetės žmonijos išminties blyksniai Čiurlionio pasaulyje byloja savaip: čia atpažįstami ir lietuviški simboliai, ir amžinieji žmonijos savivokos archetipai. Galima tik nustebti, koks atviras ateičiai ir visuotinumui yra šis menas.