Lietuvos bažnyčios XVI-XVIII a. (2 serija)

Lietuvoje medinių kulto pastatų - bažnyčių, koplyčių, varpinių - architektūros tradicijos susiklostė XVI-XVIII amžių bėgyje. Tų pastatų išplanavimo ypatumams, išorės ir vidaus tūrių sprendimams žymios įtakos turėjo anuo metu vyravę pagrindiniai stiliai: renesansas, barokas, klasicizmas. Medinės konstrukcijos, pastatų atitveriamieji elementai, stogai, vidaus įrangos dalykai privalėjo paklusti savitai medžiagos logikai. Įvairių laikotarpių puošybos elementai įgaudavo vos beatpažįstamus svarbiausių stilinių reiškinių požymius. Juos didesne dalimi nulėmė liaudiškos formos, išsirutuliojusios kaimo statybos sąlygomis.
Pateikiama eilė medinių kaimo bažnyčių, iškilusių XVIII - XIX amžiais, savitai atspindi lietuvių liaudies architektūros bei tautodailės stilinę raidą, kaimo savamokslių dailidžių meistriškumo augimo seką, puošybinius sugebėjimus, sąveikas su kitomis tautodailės kūrybinėmis galiomis.