Tarp vėjų ir vandenų. Between winds and waters

„Jūsų rankose knyga, kviečianti keliauti po įstabiąją Kuršių neriją bei gražiausią Baltijos pajūrio kurortą – Neringą, – fotoalbumą pristato Neringos meras Darius Jasaitis. – Į šį kraštą Jūs žvelgsite ne praeivio akimis, o žmogaus, kuriam Neringa – gražiausi jaunystės prisiminimai, gimtieji jo vaikų namai bei daugelį metų lydėta atsakomybė – saugoti, auginti ir ugdyti, garsinti. Pažinti Kuršių neriją įvairiais metų laikais jus kviečia ilgametis Neringos savivaldybės mero, mero pavaduotojo pareigas ėjęs, šiuo metu Savivaldybės tarybos narys Vigantas Giedraitis.

Tikiu, kad šis fotografijų albumas jį sklaidančiam taps įkvėpimu – kitokiai kasdienybei, o gal ir savai kūrybai. Juk tokia ir yra nuotraukose užfiksuota Kuršių nerija – atimanti žadą ir kviečianti į pokalbį apie akimirkos trapumą, gamtos ir žmogaus kūrybiškumą!
Įsimintinų akimirkų – vėjų ir vandenų žemėje!"

Fotoalbumo autorius Vigantas Giedraitis sako: „...Vakar, siaučiant uraganiniam vėjui, stovėjau ant Parnidžio kopos. Įsismarkavęs Vakaris įkyriai kaukė. Aplinkui viskas dejavo, smėlis skverbėsi kur tik galėjo: į akis, burną, kišenes, jis talžė, šlifavo Saulės laikrodį. Nieko nebuvo matyti.
Šiandien aš vėl čia. Spengianti tyla. Tartum vakarykščios dienos nebūta. Užpustyti laiptai, gluosnių kyšo tik viršūnės, keistai vėjo išpešiotos kopos ir – puikiausias matomumas. Šiaurinėje dalyje po mumis – Nida, toliau – Bulvikio ragas, Vecekrugo kopa, Preila, rytuose už Kuršių marių – Ventės ragas ir Nemuno delta, pietuose – Sklandytojų kopa, Karaliaučiaus krašte – Grobšto ragas, Pilkopa ir Rasytė. Vakaruose – Baltijos jūra.

Vakar buvo ir prieš 30 metų, kai mano maži vaikai bėgiojo čia, ant šios kopos, 52 metrų aukštyje. Dabar tokio aukščio tik Saulės laikrodžio vieta, o kitur išpustytas apie 20 metrų gylio slėnis.
Kuršių nerija – unikali žemė. Tai labiausiai į Vakarus nutolęs Lietuvos taškas. Niekur kitur nerasime tokios vietos, kur Saulė rytą pakyla iš vandens Kuršių mariose, o vakare nusileidžia irgi į vandenį – Baltijos jūrą. Niekur nerasime tiek daug saulės, vandens, smėlio ir vėjų, tiek daug meilės ir džiaugsmo, tiek daug laukimo ir netekties ašarų.

Keturiasdešimt metų čia gyvenu. Tiek pat metų fotografuoju pusiasalio gamtos siautulį, jėgą, trapumą, tylą, šviesą ir spalvas. Tiek pat metų kasdien iš naujo stebiuosi jos gyvastim. Mano profesija – geografas, mane itin domina šio krašto istorija, sandara, formavimasis, kaita, ypatybės. Kai esi čia kasdien – matai daugiau. Supranti kitaip. Mokaisi priimti. Pripranti. Gal net numanai, ko tikėtis.

Turiu tik kelias akimirkas, kai ankstyvo rudens rūkas pakyla virš marių arba kai visas molas subaltuoja žuvėdrom. Mėgstu fotografuoti ryto dangaus spalvas, kurios neįtikėtinai ryškios mūsų kraštui. Kai bičiuliai varto mano darytas nuotraukas net neabejoja, kad tai saulėlydžiai. Bet tai – Nidos saulėtekiai.

Vienam vėjas švilpia, o kitam galbūt dainuoja. Vieni grožisi audra, o kiti nuo jos bėga. Kai vieniems jūra rami, o kitiems – liūdna. Kam nors marios piktos, o kažkam – bejausmės. Būna, mintyse sustabdytas vaizdas, veidas ar įvykis neduoda ramybės ilgą laiką.

Eidamas pasivaikščioti ar vykdamas į kelionę su savimi imu fotoaparatą. Vienas mygtuko spustelėjimas, ir nuotraukoje lieka įamžintas momentas, kuris daugiau niekada nepasikartos. Tai gali būti prisiminimas, kuris svarbus visą gyvenimą. Kartais pasiseka perduoti tik vaizdą, o kai labiau pasiseka – ir jausmą.