Žemė ir vanduo. Juodkrantės skulptūrų krantinė

Fotoalbumas skirtas legendiniam Neringos merui, Lietuvos Respublikos Seimo nariui Stasiui Mikeliui (1953-2006) atminti.

Juodkrantė – sena Kuršių nerijos gyvenvietė, kurortas, pradėjęs augti ir garsėti XIX amžiuje. Esminiai komunaliniai patogumai, kultūros objektai į Juodkrantę atėjo Neringai ėmus vadovauti merui (1995–2004) Stasiui Mikeliui (1953–2006). Ilgametės Juodkrantės gyventojos mokytojos Aldonos Balsevičienės teigimu, ji tokio gero Mokytojo gyvenime nėra sutikusi. Jis išmokė mylėti žmones, rūpintis jų gyvenimu. Stasys Mikelis pažinojo kiekvieną Juodkrantės kampelį. Marių pakrantė buvo dumblėta, skleidė smarvę, perino uodus, o grėsmingiausia – vanduo per polaidžius apsemdavo artėliau stovinčius namus.

Neringos mero su miesto vyriausiuoju architektu Ričardu Krištapavičiumi apkalbėtai pakrantės pertvarkymo vizijai buvo lemta įsikūnyti. Architektas suprojektavo 2 kilometrų 400 metrų krantinę, kuri pradėta statyti 1995 metais, o baigta 1997 m.

Krantinė, atvėrus akims marias, įkurdino akmens skulptūrų parką. Čia sukurtus kūrinius jam padovanojo trijų tarptautinių skulptorių simpoziumų, vykusių 1997, 1998 ir 1999 metų vasaromis, dalyviai. Temą „Žemė ir Vanduo“ menininkai traktavo gana įvairiai, tačiau kūriniai tarpusavyje dera. Jie labai pakeitė buvusios didžiausios Neringos žvejų gyvenvietės veidą.

Menininkai jautė atsakomybę: akmenys, tapę meno kūriniais, turėjo kalbėtis su žeme ir vandeniu, ir dangumi, ir su žmogumi. Žemė ir vanduo. Vanduo ir krantas. Debesys ir vanduo. Vanduo ir paukščiai. Paukščiai ir dangus… Nendrės ir paukščiai... Skulptūrų krantinė tapo lankomiausiu Juodkrantės kampeliu.