Lietuvos heraldika. 1 dalis

Lietuvos heraldika, nors pirmieji herbai atsirado tik XIV a. pabaigoje, nuėjo sudėtingą raidos kelią, buvo paveikti polonizacijos, uždrausti sovietinės valdžios metais. Glaustoje sintezėje aptariami bendriausieji Lietuvos herbų atsiradimo ir raidos bruožai, išskiriami lietuviškosios heraldikos ypatumai. Medžiaga dėstoma pagal atskiras herbų grupes: valstybės, žemių, kilmingųjų, bažnyčios, miestų ir miestelių heraldika. Lietuvos valstybės heraldiką reprezentuoja valstybės herbas, Gediminaičių stulpai, dvigubas kryžius, valstybės istorinė ir nacionalinė vėliavos, Lietuvos Respublikos Prezidento štandartas, Lietuvos himnas, o tariamąjį sovietinį valstybingumą – sovietinė simbolika. Svarbią vietą valstybės heraldikoje užima žemių herbai. Ypač sudėtinga Lietuvos kilmingųjų heraldika, sudaryta iš kelių klodų. Iš jų svarbiausia ir gausiausia senoji lietuviškoji linijinė heraldika, kol kas mažiausiai tyrinėta ir žinoma. Antrąjį didelį klodą sudaro lenkiški herbai bei jų atmainos, ėmę plisti XV a. pradžioje, ypač intensyviai po 1569 m. Liublino unijos. Trečiajam klodui priklauso kitų Europos kraštų gyventojų, gavusių Lietuvos pilietybę, Rusijos valdymo laikais į Lietuvą atsikėlusių asmenų, herbai. Tarp kilmingųjų ganėtinai specifinę grupę sudaro totorių heraldika. Pirmą kartą istoriografijoje bandoma apžvelgti Lietuvos vyskupų, taip pat kapitulų herbus, svarbesnių vienuolijų naudotas emblemas. Senieji miestų herbai bei jų simbolika geriausiai žinomi. Knyga gausiai iliustruota retais arba Lietuvoje iki tol neskelbtais heraldikos šaltiniais, surinktais iš įvairių kraštų archyvų.