Šiame žinyne pristatomos feministinės kino teorijos idėjos,
susiformavusios aštuntojo–dešimtojo XX a. dešimtmečių
pradžioje. Tai bandymai suvokti moters vaizdo kine reikšmes
ir logiką bei žiūrov(i)ų santykį su kinu remiantis psichoanalizės, naratologijos, semiotikos, marksizmo, kultūros ir ideologijų studijų bei jomis grįstõs kino teorijos sąvokomis ir
įrankiais. Šios teorinės jungtys siekia parodyti, kad kinas nėra
„nekaltas“: jis yra institucionalizuota Vakarų kultūros ir jos
sukonstruotų galios hierarchijų – visų pirma lyčių hierarchijos – raiškos, palaikymo ir perkūrimo forma, o kino teikiamas malonumas yra šios kultūros sukonstruotas įgūdis.