Sėlinanti mirtis (1 dalis)

Jeigu kas nors bando skaityti šią epopėją kaip įprastą fantastinį "bojevyką", tai jiems turėtų atsibosti po trijų - keturių, na, itin kantriems - penkių knygų. Iš pradžių siužetas gal ir griebia už gerklės netikėtais posūkiais, bet greitai nuo variacijų tema "atėjo gerietis, išdaužė daugybę blogiečių ir išėjo" pradeda imti žiovulys. O dar kai šito gero ištisi vienuolika tomų, tai net ranka nekyla atsiversti. Bet tai - klaidingas požiūris, bent aš tuo visiškai įsitikinęs! "Sėlinančią mirtį" reikia skaityti kaip mokslinės fantastikos labiausiai nuvalkiotų klišių enciklopediją, tada viskas sudrimba į savo vietas. Užtemptas siužetas? Kam enciklopedijai tokia prabanga - orginalus siužetas? Vienuolika tomų? Plonesnių enciklopedijų niekas nerašo!