Kardų audra
Trečiojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas nesiliauja skaitytojus stebinęs savo sukurtų personažų nuotykiais ir likimais. Ir toliau meistriškai pinama intriga, išaiškėja daugybė paslapčių, bet dar daugiau jų atsiranda.
Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.
Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.
Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?
