Pistoletas su muzika

Dar vienas eilinis fantastika tik atsiduodantis detektyvas… - galėtume ramiai tarstelėti, pasižiūrėję į knygos viršelį ir pavadinimą. Pasakytume ir apsiriktume. Aišku, aš nesiginu ir nesakau, kad detektyvo elementų jūs nesurasite nė su žiburiu. Taip, tai iš tikrųjų detektyvas. Tačiau toli gražu ne toks lėkštas ir paprastas, kaip galima būtų įsivaizduoti. Žinoma pats veiksmas šioje knygoje kaip ir kiekviename detektyve sukasi apie žmogžudystę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, tačiau tai - toli gražu ne viskas. Pagrindinis ir bene svarbiausias komponentas šioje knygoje yra pats pasaulis, kuriame vyksta veiksmas. O pasaulis - tai visiškai netolima ateitis. Sakyčiau, netgi viena iš niūresnių ateities pranašysčių. Visiškas žmonių civilizacijos degradavimas, privalomas narkotikų vartojimas, karmos kortelės ir daugelis kitų „tobulos visuomenės" atributų. Pagrindinis herojus, kažkuo panašus į amerikiečių komiksų herojų Diką Treisį, tai detektyvas, kovojantis už teisybę ir tiriantis be galo painią žmogžudystę. Aišku čia rasime ir meilės istoriją, ir kovą su korumpuotais policininkais, ir netgi pačia mafija... Tačiau tai vyksta truputėlį kitaip, nei dabar. Mat pasaulyje tvarką palaiko Inkvizicija. Taip, būtent ji. O pats pasaulis - kuo tikriausias pasityčiojimas iš Darvino evoliucijos teorijos. Tiesa, toks jis tapo po to, kai vienas daktaras išrado evoliucinę terapiją. Jos dėka nebeliko skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio. Jie lygiai taip pat vaikšto ant dviejų kojų, šneka angliškai ir intelekto lygiu, tiesa sakant, praktiškai nesiskiria nuo homo sapiens. Perskaitęs šia knyga prisiminiau kažkada pasakytus mano senelės žodžius po to, kai aš nupasakojau jai evoliucijos teoriją. O jie skambėjo maždaug taip: „Tai kodėl gi niekas dabar iš beždžionių nepadaro žmonių? Pilna gi jų turim." Vat taip, mieli ponios ir ponai. O prie privalumų, manau, dar vertėtų paminėti du dalykus kurių paprastai trūksta tokio pobūdžio knygose: tai tikrai puikų autoriaus humoro jausmą ir ne visai optimistinę pabaigą.