Bendruomenė, negalinti ar nenorinti suprasti, kokią nežymią Visatos dalį ji užima, nėra išties civilizuota. Kitaip sakant, ji pasižymi kažkokiu pragaištingu bruožu, dėl kurio, kad ir kaip stengtųsi, ji tampa nestabili. Šis pasakojimas ir yra apie tokią bendruomenę.
Tuo tarpu mintis, žmogaus proto vaisius, - skirtingai nei begalė mūsų Visatą kuriančių veiksnių, - niekad nebūna idealiai stabili. Ją neišvengiamai ženklina paties žmogaus trapumas, ji gali svyruoti nuo visiškos menkystės iki stulbinančios didybės. Šis pasakojimas ir yra apie tokią didingą idėją.
Minėtajai bendruomenei tai buvo daugiau nei idėja - ji tapo pačiu bendruomenės egzistavimo pamatu. Tačiau idėja, kaip kartais atsitinka, ilgainiui pasirodė esanti klaidinga ir pražudė visą bendruomenę.