Šiaurės pašvaistė

Šiek tiek keista, atsivertus knygą vaikams, na, galbūt, kaip parašyta ant viršelio „vyresniems paaugliams", pačiame pirmame puslapyje rasti įžangą, pasibaigiančią tokiomis eilutėmis: "Į šią bedugnę atsargus Šėtonas, ant krašto Pragaro sustojęs, žvalgės. Iš anksto apmąstydamas kelionę". Pirmieji knygos žodžiai „Laira su savo demonu ėjo per temstančią menę" irgi nuskamba truputėlį, hm, satanistiškai… Na, bet netrukus paaiškėja, jog demonas - ne koks nors iš paralelinių erdvių atsikviestas pabaisa ar grėsminga juodojo mago prielipa - savo demoną turi kiekvienas žmogus. Galima sakyti, kad demonas - tai žmogaus siela, gyvenanti šalia jo ir turinti gyvūno pavidalą (tik moters demonas kažkodėl visados būna vyriškos giminės, ir atvirkščiai). Vaikų demonai dar turi nuostabią galią keistis - būti tiek drugeliu, tiek žvirbliu, tiek pantera; gi suaugusiųjų demonai nustoja keistis ir įgyja vieną kokį nors pavidalą. Bet knygos pasaulis ne tik tuo skiriasi nuo mūsiškio. Su išlygomis „Šiaurės pašvaistę" galima būtų pavadinti alternatyviąja istorija - su išlygomis todėl, kad jokių mums pažįstamų „sualternatyvintų" istorinių įvykių čia nerasime. Nors pasaulis lyg ir mūsų - čia taip pat yra Oksfordas ir Londonas, Rusija ir Sankt Peterburgas, Europa ir Laplandija - tik Rusijoje siaučia totoriai, o tolimojoje Šiaurėje gyvena raganos ir panserbiornai - šarvuotieji lokiai. Šarvuotieji lokiai, beje, neturi savo demonų (ne žmonės gi). Užtat turi šarvus (tie šarvai ir yra jų siela) bei dirba samdomais kareiviais. Ilgaamžės raganos, žinoma skraido - ant debesapušės šakų, na, o vienas iš svarbiausių šio pasaulio mokslų - bandomoji teologija. Pagrindinė knygos herojė - našlaitė Laira. Žinoma, vėliau paaiškėja, kad ji visa ne našlaitė, o turi dar ir kooookius tėvelius, na bet šis muilo opera dvelkiantis siužeto posūkis - turbūt vienintelis knygos trūkumas. Taigi, pirmiausia Laira tampa pasikėsinimo į savo dėdę, lordą Asrielį, liudininke (ir dar kas kėsinasi į jos griežtąjį giminaitį - ogi gerasis, senasis universiteto rektorius!), paskui visą Oksfordą sudrebina žinia - nepagaunami baisūnai maumai grobia vaikus. Be to, Laira iki soties prisiklauso užuominų apie kažkokias paslaptingas Dulkes, miestus kituose pasauliuose ir apskritai ji nori į Šiaurę, kur spindi pašvaistė Aurora, gyvena lokiai ir stūkso ledkalniai. Lairos noras išsipildys - drauge su linksma čigonų kompanija ji ten nukeliaus - kažkas juk turi išnarplioti visas paslaptis ir, svarbiausia, išgelbėti maumų pagrobtus vaikus, tarp kurių yra ir geriausias Lairos draugas. Siužetas įdomus ir originalus - tuo labiau vaikų literatūroje, atmosfera kiek niūroka ir savotiškai sunki. Herojams, panašu, tiesiog pabrėžtinai stengiamasi suteikti prieštaringumo, neskirstyti į „juodus" ir „baltus" . Žinoma, Laira ir jos bendražygiai atstovauja „teisiąją" pusę, tačiau ne kažkokį abstraktų, absoliutų gėrį, o greičiau jau poziciją, kad tikslas nepateisina priemonių… Laimingos pabaigos nėra. Tiesa, „Šiaurės pašvaistė" - tik pirmoji trilogijos knyga. Reikia tikėtis, kad ir kitos dvi dalys nenuvils. Galų gale, už paskutinę trilogijos dalį autorius gavo prestižinę „Whitebread" premiją - tai pirmas, atvejis, kuomet šį apdovanojimą pelnė vaikams skirta knyga.