Inžinieriaus Garino hiperboloidas

Piktasis genijus Garinas 192? m. pabėga iš tarybų Rusijos į Europą, išsiveždamas su savim įstabaus aparato modelį. Grubiai sakant, tai lazeris: fenomenalaus galingumo neišsisklaidantis spindulys, galintis perrėžti plieno blokus už keliolikos kilometrų. Arba žemės plutą, po kuria verda brangieji metalai. Žinoma, kad tas, kurio rankose bus toks ginklas, gali tapti pačiu galingiausiu pasaulyje. O Garinas būtent to ir trokšta. Idėjas jis niekina. Jei kapitalistais, tiksliau - jų kapitalais -naudojasi, tai tik dėl savanaudiškų tikslų, o paskui pasiryžęs visus išmesti kaip panaudotą daiktą. Tikslai - patys nekukliausi. Tapti viso pasaulio valdovu, apsupti save keliais tūkstančiais išrinktųjų ir gyventi nesvietiškoje prabangoje, daugumą žemės gyventojų išnaikinti, likusius priversti (nedidelė smegenų operacija) savanoriškai dirbti vien už maistą. Žodžiu, absoliutus viešpats - štai Garino svajonė, ir jam pasisekė sutikti moterį, kuri turi labai panašių nekuklių svajonių. Buvusi aktorė, baltagvardietė, kurtizanė Zoja Monroz pabėgo nuo milijonieriaus, chemijos magnato Rolingo pas tuomet nieko be idėjų neturintį inžinierių, tikėdamasi, kad tasai duos jai taip trokštamą svaiginančią prabangą. Į šią neišskiriamai surištą trijulę įsibrauna paskui Gariną iš Leningrado atsekęs milicininkas Šelga. Galų gale jis suraito pavojingą priešą, nors iki to dar oi daug kraujo bus išlieta.