Bizantijos agentas

Knygos autorius yra istorikas, todėl čia ne šiaip sau knyga, bet alternatyvi istorija, kurioje Bizantijos imperija nesugriuvo. Galbūt kitam istorikui išmanančiam tą periodą ir svarbus toks dalykas, bet, asmeniškai man, tai tik dar vienas fantastinis pasaulis.

Tai ne romanas, bet septinių apsakymų rinkinys, kuriuos jungia, jog visas veiksmas sukasi apie Bizantijos imperiją ir visur pagrindinis veikėjas yra Vasilijus Argirosas. Nors turiu pasakyti, jog paskutinės trys dalys yra susiję kiek stipriau nei vienu veikėju ir pradeda panašėti į romaną.

Vasilijus Argirosas – tai tarsi Džeimsas Bondas antikos laikais, superagentas vykdantis įvairias slaptas Bizantijos imperijos misijas. Sunku daugiau ką nors papasakoti neimant spoilinti, todėl geriau iš karto pereisiu prie knygos trūkumų.

Realiai knyga turi tik vieną trūkumą, bet labai didelį – religija. 99% knygos personažų yra religingesni nei dabartinės davatkėlės. Pagrindinis veikėjas meldžiasi ir žegnojasi dėl kiekvieno pristelėjimo. Ar tikrai tais senais istoriniais laikais žmonės buvo religiniai fanatikai, ar autorius čia bando sustumti savo požiūrį į religiją?

Iš vienos pusės Vasilijus yra labai religingas žmogus, iš kitos pusės jam nuolatos tenka spręsti problemas, kurioms reikalingas mokslinis mąstymas ir tai jam sėkmingai pavyksta. Todėl gaunasi toks... Prieštaringas ir neįmanomas veikėjas. Jeigu jis yra toks išsilavinęs ir sugeba spręsti mokslo problemas pavyzdžiui žiūrono išradimas (atsiprašau už spoilerį), tai kaip jis dar gali tikėti dievais? Jeigu jis toks religingas, tai kodėl atsakymų į iškilusias problemas ieško už teologijos mokslo ribų? Susidūrei su problema, pasimeldei – nieko neatsitiko, dar pasimeldei – vėl nieko neatsitiko, tuomet eini skaityti bibliją ir ten ieškoti atsakymų...

Beje, knygoje net du kartus paminėta Lietuva.