S. Žemaičio apysaka „Amžinas vėjas“ rodo džiaugsmingą jūros tyrinėtojų darbą bendram komunistinės visuomenės labui. Svarbiausia veiksmo vieta – Indijos vandenynas, dirbtinė sala šiltuose vaiskiuose vandenyse, aplink salą protingi, žmones suprantantys delfinai gano banginius, saugo juos nuo ryklių ir dalginių, padeda tirti paslaptingų povandeninių tarpeklių gelmes, kur slepiasi milžiniški galvakojai. Skaitytoją patraukia žmonių ir delfinų, kaip nepriklausomų inteligentiškų būtybių, draugystė. Apysakos skaitytojas jaučia saulės nutviekstą jūrą, naudingo ir sunkaus darbo laimę darnioje būsimos žmonijos šeimoje, o jos fonas tokie pat draugiški santykiai su gyvūnais apskritai, ne vien tik su intelektualiais delfinais.