Šioje daugiasluoksnėje distopijoje nagrinėjamos tokios universalios temos kaip teisingumas, lygybė, žmogiškumo esmė ir kito suvokimas. Tai dabarties kritika ir sykiu perspėjimas dėl galimo šiurpios ateities scenarijaus.
Tauta susiskaldžiusi dėl empatijos testo – revoliucinės technologijos, galinčios nuspėti antisocialų elgesį. Vieni nori saugesnės visuomenės, kiti – teisingumo, grįsto lygiavertiškumu.
Jei testuojamasis įveikia minimalią reikalavimų ribą, laikoma, kad jis yra empatiškas. Neišlaikiusieji traktuojami kaip turintys polinkį į psichopatiją ir prievartą. Jiems skiriamas gydymas siekiant užkirsti kelią nusikalstamam elgesiui ir sudaryti galimybę ateityje įsilieti į žymėtųjų – išlaikiusiujų testą – bendruomenę. Jiems išrašomi vaistai, neva ugdantys empatiją, tačiau iš tiesų veikiantys kaip narkotikai.
Žymėtieji, manydami būsią saugūs tik savųjų rate, buriasi į žymėtus rajonus, lankosi žymėtose vietose, o tų, kurie testo neišlaiko, laisvė kardinaliai apribojama: jie negali įkelti kojos į pažymėtas vietas, jiems bemaž neįmanoma rasti darbo, įsigyti būsto, lankytis ar apsipirkti kur panorėjus. Vis dėlto išlaikiusieji testą nerodo jokios empatijos neišlaikiusiųjų atžvilgiu, yra žiaurūs, kenčia nuo savų kompleksų ir manijų. Kvestionuojamas ne tik testo legitimumas, bet ir žmogiškoji prigimtis: kiek ji gali būti nuspėjama, ar ją įmanoma sutramdyti kokiomis nors priemonėmis?