Vydūno dramaturgija

Susiklostė tradicija Vydūno dramą tyrinėti kaip tekstą, esantį tarp literatūros ir filosofijos. Šiuo aspektu sunku pasakyti ką nors iš esmės naujo. Šioje knygoje Vydūno dramaturgija tyrinėjama kitu aspektu - į dramą žiūrima kaip į kūrinį, esantį tarp literatūros ir teatro (Vydūnas kūrė dramas pirmiausia vaidinimui; tik vėliau dramos būdavo išleidžiamos atskira knyga). „Vydūno dramaturgijoje“ siekiama atsakyti į klausimą, kas lemia vydūniškosios dramos fenomeną. Taip pat siekiama atskleisti Vydūno draminės kūrybos sąsajas su XX amžiaus pirmosios pusės nerealistinės dramaturgijos bendrosiomis tendencijomis. Pateikiamas dar netyrinėtas vokiškasis, Vakarų Europos kontekstas, Vydūno estetikos sąsajos su naujais, XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmoje pusėje pasireiškusiais, dramos ir teatro ieškojimais. Keliama prielaida, jog XX amžiaus pradžioje naują reikšmę įgavęs režisieriaus, koordinuojančio sceninį veiksmą, vaidmuo taip pat galėjo turėti įtakos Vydūno dramaturgijai – dramų tekstuose esama sceninės išraiškos pastabų. Vydūniškoji drama yra netradicinė. Šiame darbe, siekiant apibūdinti vydūniškosios dramos fenomeną, pagrindinis dėmesys skiriamas Vydūno misterijoms, tragedijoms, dramoms – nuo tradicinės dramos kriterijų labiausiai nutolusiems kūriniams. Darbo tikslas – suprasti ir įvardyti, kas nulemia netradicinės vydūniškosios dramos savitumą: ieškoma atsakymo į klausimą, kas sieja skirtingos tematikos ir skirtingų žanrų kūrinius, tyrinėjama dramų struktūra, vidinė sąranga.