Monografijoje tyrinėjama Lietuvos dvarų muzikos kultūra valstybingumo amžių tradicijų sankaupos, esminės kaitos ir sunykimo laikotarpyje, akcentuojama istorinio meno stiliaus ypatumų sklaida, vyraujančio epochos stiliaus (klasicizmo, romantizmo, etc.) poreiškių analizė. Taip pat aptariama dvarų muzikos kultūros reikšmė bei vieta Lietuvos bendrojo muzikinio sąjūdžio panoramoje. Knygoje aptariamas muzikinės Lietuvos dvarų kultūros tarpsnis pasirinktas neatsitiktinai. Paskutiniai XVIII a. dešimtmečiai šiuo atveju yra tarsi keletą amžių Lietuvoje besirutuliojusios valstybingumo laikų muzikinės dvarų kultūros tradicijų sankaupa, evoliucijos viršūnė, ypatumų suma. XIX a. Lietuvos dvarų muzikos vyksmas – laipsniško nuolydžio, formų kaitos, demokratėjimo istorija, atskleidžianti būdingiausias reiškinio savybes ir įgalinanti objektyviau ją įvertinti naujų, diduomenei vis svetimesnių visuomeninių bei kultūrinių sąlygų atžvilgiu. Antra XVIII a. pusė – XIX a. – nuolatinio dvarų ir demokratinio muzikinio sąjūdžio kontaktavimo (priešpriešos, susiliejimo, tarpusavio kaitos) laikas, išryškinęs apibendrinamuosius muzikinės Lietuvos dvarų kultūros bruožus. Tad šviečiamojo klasicizmo ir romantizmo istorinio meno stiliaus ypatumai, jų sąveika, tarpusavio kaita yra muzikinės Lietuvos dvarų kultūros tradicijų kulminacijos bei nuolydžio atspindys. Autorė teigia, jog istorinis meno stilius pasireiškė ne vien muzikos meno kūrybos, tačiau ir muzikos kultūros formomis, buvo savotiškas estetinis epochos modelis, ideologinių, politinių, socialinių procesų atitikmuo.