Apie likimo upę ir Vėją

Nuojauta, kad „žmogus“ dar nevisiškai sukurtas, o tėra dvasios reikalavimas, tolima, tiek pat trokštama, kiek ir baugi galimybė ir kad tas kelias į ją nueinamas tik labai palengva, baisių kančių bei ekstazių kaina, ir keliauja ten tie reti pavieniai žmonės, kurių šiandien laukia ešafotas, rytoj paminklas, - ši nuojauta gyvena ir Stepių Vilko širdyje.
Knygoje Apie likimo upę ir vėją nerasime konkrečių dvasinio kelio instrukcijų. Joje siekiama ne nurodyti kelią, o paliudyti, kad yra toks kelias. Šiuo atžvilgiu Vytas Sabaliauskas, kaip ir danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas, yra veikiau „būties liudytojas“, nei „mokytojas“. Kiekvieno žmogaus dvasinės individuacijos kelias unikalus ir niekas negalime jo dirbtinai sutrumpinti. Tiesiog anksčiau ar vėliau „ateina prabudimo laikas, kai tarnavimas kūno reikmių patenkinimui ar poeto strykaliojimas paskui sieloje besiblaškančias iliuzijas tampa „tuštybių tuštybė“ [psl. 450].
Nors jis nenurodo būdų kaip nueiti tuo keliu, tačiau išsamiai aprašo, kaip keičiasi žmogaus pasaulėjauta juo einant. To ir pakanka, juk eiti tuo keliu yra didysis žmogaus gyvenimo uždavinys, kurio niekas už jį negali atlikti.