Šios senovinės poemos apie dangų autorius turėjo laimę dangų matyti kitaip negu mes - neužgožtą miesto šviesų ir smogo. Gal dėl to jo aprašomi žvaigždynai - Slibinas ir Lokė, Avinas ir Delfinas - iškyla kaip kosminė tikrovė, o ne atsitiktinės, šiandien nieko nesakančios konfogūracijos. Kadaise įprastas mokslo ir poezijos derinys mums atrodo egzotiškas, bet kas gi galėtų net ir šiandien išvengti poezijos, kai prabyla apie žvaigždes?