Besidomintieji mirties tema žino „Egipto mirusiųjų knygą“, „Tibeto mirusiųjų knygą“, vedinę „Mirties knygą“. Gal jie yra skaitę ir kai kurių šventųjų pateiktus fragmentus apie pomirtinį sielos kelią bei daktaro R. Moudžio eksperimentus. E. P. Blavatskaja, Č. Ledbiteris nagrinėjo šią temą savaip. Naudinga ir J. Mirbacho knygelė „Gyvenimas po mirties“. Yra straipsnių ir nedidelių knygelių šia tema, nagrinėjančių sielos pomirtines keliones, kalbančių apie jų pomirtinius prašymus ar rūpesčius, apie poltergeistus ir jų atsiradimo priežastis... Visos jos įrodo, jog siela po fizinio kūno mirties gyvena toliau. Pirmosios trys moko ir mirimo meno.
Šioje knygoje mirimo procesas ir keliai po mirties aiškinami antropoteosofiniu požiūriu. Ji skatina nebijoti mirties, o suprasti ją kaip sielos evoliucijos proceso dalį, kad žmogus galėtų sąmoningai dalyvauti savo mirimo procese.
Ši knyga turėtų padėti giliau suprasti ir savo paties bei kiekvieno kito žmogaus gyvenimo prasmingumą, kad sąmoningiau jį gyventų dar esant fiziniame kūne.
Joje rašoma apie žmogaus kūnų skaidymosi procesą, apie tai, kuo gali padėti artimieji savo išėjusiam brangiam žmogui, apie laidojimą ir kremaciją bei apie daugybę su tuo susijusių klausimų. Keletas pokalbių su išėjusiais padės dar giliau apie visa tai susimąstyti.
„Išnaudokite Jums Žemėje skirtą laiką sąmoningai. Tada Jūs nė minutės nebijosite mirties.“ (1 leidimas, p. 162)