Tai vienas, tai kitas yra prisiekinėjęs, kad leidus į negyvenamąją salą pasiimti vienintelę knygą rinktųsi Evangeliją. Nežinau, ar kada iš tiesų būta tokio pasirinkimo. Man beveik gražiau, kai G. K. Chestertonas šmaikštauja, esą negyvenamojoje saloje labiau praverstų vadovėlis, kaip pasidaryti valtį.
Apaštalas Paulius irgi sėdo į valtį, kad nuneštų Evangeliją į žmonių apgyventas salas. Tai knygai lemta gyvuoti ir kalbėti minioje. Ji – užkariautoja. Vis naujų salų ir vis naujų sielų. Iš Dievo lūpų išėjusiam žodžiui jau kadai išpranašauta negrįžti atgal bergždžiam. Pranciškus Asyžietis, kai pamokslavo paukščiams ar Gubijo vilkui, neabejojo, kad Evangelija pasiekia ir juos.
Dievo žodžiui gera buvoti žemėje, tarp žmonių ir gyvulėlių. Ką jis nuneša atgal savo siuntėjui, mums neleista žinoti. O čia, mūsų pasaulyje, jo pėdsakus kitąsyk aptinki netikėčiausiose vietose. Ten kur kiti žodžiai išsenka ir nuščiūva. Ir, atrodo, jau nemokėtum būti be jo.
Julius Sasnauskas