Šios knygos autoriaus, vieno iš iškiliausių XX amžiaus mąstytojų, Martino Buberio (l 878-1965) plėtojama „dialogo filosofija" yra bandymas įveikti Vakarų filosofijoje vyraujantį užsisklendimą abstraktaus, nuo gyvos gyvenimo tikrovės atsiejančio, „monologinio" mąstymo terpėje. Dialogas, apie kurį ir kuriuo kalba Buberis, pirmiausia yra atsivėrimas gyvai tikrovės konkretybei - pasauliui, žmogui, Dievui. Tai egzistencinis įsiklausymas į „dialoginio žodžio sakramentą", kai svarbus tampa ne tiek sakomo žodžio turinys, kiek pats kalbėjimo vyksmas.