Dievo karalystės žemė. Rinktiniai raštai (1 tomas)

Visą gyvenimą nerimstančia apaštalo dvasia ir aistringu žodžiu kunigas Bronius siekė klausytoją žadinti iš abejingumo būsenos įtikinti krikščioniškos egzistencijos grožiu ir galia. Bet Viešpaties taip buvo lemta, kad kunigas Bronius išliktų tik jo šviesios asmenybės bei gerumo paliestųjų atmintyje ir labai savitoje religinėje kūryboje. Jo mintis dirbo be paliovos, ištisa minčių lavina užgriūdavo kiekvieną su juo bendraujantį: net proginiai sveikinimai virsdavo taikliais aforizmais. Kaip tikras egzistencialistas, kunigas Bronius krikščionybę suvokė ne kaip atskirų tikėjimo aktų vėrinį, bet kaip visą žmogų persmelkiantį, organiškai ir atsakingai išgyvenamą būvį, paradoksalų, bet galingą ir kitaip gyventi įkvepiantį imperatyvą. Kunigo Broniaus rašytiniame palikime atpažįstame patį autorių: turtingos ir netikėtos vaizduotės, kupiną liaudiškos išminties ir sąmojaus aukštaitį, nuoširdžiai atsidavusį savo ganomiesiems, bet negailestingai demaskuojantį, įtaigiai pranašaujantį, nuolat Dievo karalystės ilgesiu gyvenantį dvasios vadovą.