Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai (1988 - 2013) (I-II tomai)

Tarpdisciplininis tyrimas su dominuojančiomis istorine ir socialinės antropologijos ašimis aprėpia pokomunistinę šalies transformaciją sąžinės laisvės įtvirtinimo ir konfesinio organizavimosi aspektu, derina kultūrologinę, sociologinę, politologinę ir religijotyrinę perspektyvas. Nagrinėjama krikščionių bendruomenių, pirmiausia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, vidinė raida, struktūrų ir sąmoningumo pokyčiai, sąveika su kitomis visuomenės institucijomis. Aptariamas teisinis religijų statusas, jį apibrėžiančių teisės aktų susiformavimas. Svarstoma, kodėl ir kaip episkopatas rėmė didžiuosius politinius Lietuvos pasirinkimus (santvarkos pobūdį, demokratijos įgyvendinimo modelį, integraciją į ES ir NATO), savo ruožtu, pabrėždamas Valstybės ir Bažnyčios atskirumą bei kišimosi į bendruomenių reikalus užkardymą. Pateikiama gausios informacijos apie religinį ugdymą, krikščioniškas kultūrines ir karitatyvines iniciatyvas, metropolitų kard. Audrio Juozo Bačkio ir arkivysk. Sigito Tamkevičiaus diarchijos, kard. Vincento Sladkevičiaus istorinio vaidmens interpretacija. Skelbiamas reprezentatyvus bažnytinių archyvų dokumentų, faksimilių ir istorinių fotografijų pluoštas.
Paulius V. Subačius – Vilniaus universiteto profesorius, LKMA akademikas, Naujojo Židinio-Aidų bendradarbis. Tarpdisciplininiuose tyrimuose sieja literatūros, sąmoningumo ir Bažnyčios istoriją, teksto ir nacionalizmo teoriją, sociologinę, antropologinę ir hermeneutinę perspektyvas. Europos ir Amerikos tekstologų akademinių asociacijų narys, švietimo politikos ekspertas. Ši monografija yra keturiolikta jo parašyta ar parengta knyga.