Ar teisinga, XX amžiui baigiantis, mąstyti kartu apie Dievą ir apie mokslą? Ar galime šiandien mes peržengti įsisenėjusį konfliktą tarp tikinčio žmogaus, kuriam Dievas nei įrodomas, nei kaip kitaip apskaičiuojamas, ir mokslininko, kuriam Dievas irgi nėra jo darbo hipotezė? O toks yra šios knygos užmojis. Akivaizdu, kad mokslas šiandien kelia sau klausimus, kuriuos lig šiol kėlė ir sprendė teologija ir metafizika: iš kur atsirado Visata? Kas ta tikrovė? Kokie santykiai tarp materijos ir sąmonės? Kodėl vis dėlto yra šis tas, o ne veikiau niekas?